Šios dienos vardadieniai:
Dienos patarlė

Bitininkystė šiandien ir prieš šimtmečius

bitininkysteBene visų tautų gyvenime bitės užėmė išskirtinę ypatingą vietą lyginant su kitais vabzdžiais. Apie jas buvo kuriamos pasakos, mitai, legendos ir pasakojimai, yra daug su jomis susijusių tradicijų. Senovės Egipte bitės buvo garbinamos ir netgi vaizduojamos ant obeliskų. Karalius Minas, suvienijęs Aukštutinį ir Žemutinį Egiptą, kaip pastarojo simbolį pasirinko bitę. Egiptiečiai išreikšdami meilę ir nuolankumą faraonui ant įvairių prašymų piešdavo bitę kaip atsidavimo ženklą. Senovės lietuviai dėl sudėtingo ir paslaptingo bičių gyvenimo laikė jas šventomis. Jos netgi turėjo savo globėjus: Babilą ir deivę Austėją, kuri rūpinosi spietimu ir dauginimu.

Žvelgiant istoriškai bitininkystė yra skiriama į 4 laikotarpius: tai medžioklinė, drevinė, pasodybinė ir rėminė bitininkystė.

Bitininkavimas medžioklinės bitininkystės laikais buvo visai paprastas. Medžiotojas, išsiruošęs į mišką, apžiūrėdavo ir senus medžius. Pastebėjęs, kad į plyšelį medyje landžioje bitės, jis padidindavo drevės angą ir išlauždavo visus korius. Deja tokiu būdu bitės buvo naikinamos. Tik kiek vėliau, kai joms raminti buvo pradėti naudoti dūmai, lizdaviečių nebelaužydavo, o tiesiog bites nuo jų nuvaikydavo, o palikus dalį korių šeima gyvendavo toliau. Neretai drevės būdavo aukštai, šimtamečiuose medžiuose, ten užkopti buvo gana sunku, nes lipant reikėjo turėti dūminę, indą koriams, peikeną ir kt., todėl kopimui buvo naudojamas tam tikras prietaisas – virvė su lentute atsisėsti – vadinamas geniu. Kai kur medžioklinė bitininkystė išliko iki mūsų dienų, pvz. Indijoj, prieš kelis metus ir Lietuvoje buvo aprašytas tokiu būdu bitininkaujantis bitininkas iš Dzūkijos.

Klestint drevinei bitininkystei drevė su bitėmis priklausė tam, kuris pirmas ją rado. Drevių savininkai jas žymėdavo tam tikrais ženklais medžio kamiene. Jie ir buvo vienintelis tokią nuosavybę įrodantis dokumentas. Pažymėtų drevių nebuvo galima pasisavinti net perkant ar gaunant tą žemę, kurioje jos yra. Apie drevinę bitininkystę panašiai atsiliepia ir kiti šaltiniai. Drevės buvo paveldimos arba dovanojamos, gana retai perkamos. Drevininkai eidami kopti medaus galėjo eiti per svetimą girią, bet su savimi galėjo turėti tik medui kopti ir drevei doroti būtinus įrankius. Girios savininkas, kirsdamas girios plotą, kur yra svetimų drevių, negalėjo jų nei kirsti, nei užgauti.

Pažangesnis pasodybinis bitininkavimas prasidėjo tada, kai bitės buvo perkeltos į kelminius avilius. Jie buvo statomi sodybose, bet kaip ir miške – stati. Juose bitės pasigamindavo didžiulius, per visą avilio ilgį, korius. Tačiau tokie koriai karštą vasaros dieną neretai susmukdavo, juos nesunkiai nuversdavo vėtra ar gyvuliai, todėl vėliau, siekiant išvengti tokių problemų aviliai pradėti statyti gulsčiai. Vienas galas būdavo pakeliamas aukščiau ir vadinamas galva, o kitas, žemesnis – kojomis. Taip bitininkaujama buvo dviem budais. Pirmuoju bitininkai iš kiekvienos bičių šeimos išpjaudavo dalį korių su medumi, o dalį palikdavo žiemai ir tokiu būdu bitės išlikdavo gyvos iki pavasario, o kitais metais vėl užpildydavo savo lizdą koriais ir medumi. Antruoju atveju žiemai buvo paliekamos stipriausios bičių šeimos, iš kurių nebuvo imamas nei medus, nei koriai. Silpnas šeimas išnaikindavo, iš jų pasiimdavo visą medų ir vašką. Pavasarį stiprios šeimos išleisdavo nemažai naujų spiečių, kurie apsigyvendavo tuščiuose aviliuose. Antrasis bitininkystės būdas nebuvo ypač populiarus, nes juk buvo tikimas, kad bitė yra šventa ir jos naikinti nevalia. Tik 18 a. pabaigoje Lietuvoje pradėjo plisti dirbtiniai aviliai

Nuo praėjusio šimtmečio vidurio pradėti gaminti rėminiai pritaikyti bitėms vežioti aviliai, turintys dvi lakas. Juose vietoje lubelių įtaisytos 470 mm ilgio ir 12 x 8 mm skersmens sijos, kuriomis uždengiami tarprėmiai. Tokio tipo avilys puikiai tinkamas stacionariai bitininkystei. Neretai naudojami ir daugiaaukščiai aviliai. Anksčiau Lietuvoje dažniausiai buvo laikomos 1–5 bičių šeimos ir tik daugiau kaip 5 bičių šeimas turėję žmonės buvo vadinami bitininkais. Jie turėjo 15 ir daugiau šeimų.

Šiandien bitininkystė yra skirstoma į profesionalią ir mėgėjišką. Profesionalai užsiima vien bitininkyste, taiko pažangius, naujus metodus ir technologijas. Deja esant gana sunkioms ekonominėms sąlygoms, tokiems bitininkams verstis vis sunkiau. Mėgėjams bitininkystė yra ne pragyvenimo šaltinis, o hobis. Jie kelias bičių šeimas laiko savo malonumui, o medumi ir kitais bičių produktais aprūpina tik save.

(Visited 171 times, 1 visits today)